Komunikavimas ir gailestingumas – vaisingas susitikimas
[2016 m. gegužės 8-oji]
2016 m. sausio 24 d.
Brangūs broliai ir seserys!
Gailestingumo šventieji metai kviečia mus apmąstyti komunikavimo ir gailestingumo santykį. Bažnyčia, susivienijusi su Kristumi, Gailestingojo Dievo gyvuoju įsikūnijimu, pašaukta gyventi taip, kad gailestingumas būtų visos jos būties bei veiklos skiriamasis bruožas. Tuo, ką sakome ir kaip sakome, kiekvienu žodžiu ir kiekvienu gestu turi būti išreiškiami Dievo atjauta, švelnumas ir atleidimas visiems. Meilė savo prigimtimi yra komunikavimas bei akina atsiverti ir neužsisklęsti. O kai mūsų širdys ir veiksmai bus įkvėpti meilės, dieviškosios meilės, tada mūsų komunikavimas perteiks Dievo galią.
Būdami Dievo vaikai, esame pašaukti bendrauti su visais be išimties. Perteikti gailestingumą, paliesti žmonių širdis ir palaikyti juos kelyje į gyvenimo pilnatvę, kurios visiems atnešti atėjo Tėvo siųstas Jėzus Kristus, savo kalba ir veikla ypač turi stengtis Bažnyčia. Kad Jėzus būtų pažintas ir pamiltas, turime į save įsileisti ir aplink save skleisti Motinos Bažnyčios šilumą, kuri suteikia tikėjimo žodžiui svarumo ir skelbiant bei liudijant įskelia „kibirkštį“, suteikiančią skelbimui ir liudijimui gyvybę.
Komunikavimas turi galios tiesti tiltus, skatinti susitikimą bei įtraukimą ir taip praturtinti visuomenę. Kaip gražu matyti žmonių pastangas rūpestingai parinkti žodžius ir veiksmus siekiant įveikti nesupratimą, išgydyti sužeistą atmintį ir statydinti taiką bei darną. Žodžiais galima nutiesti tiltus tarp žmonių, šeimų, socialinių grupių, tautų. Ir ne tik fizinėje, bet ir skaitmeninėje aplinkoje. Tegul žodžiai ir veiksmai būna tokie, kurie padėtų ištrūkti iš pasmerkimo ir kerštavimo užburto rato, kaustančio individus ir tautas bei kurstančio neapykantos kupinus pareiškimus. Krikščionys savo žodžiais turėtų skatinti bendrystę net tada, kai prireikia ryžtingai pasmerkti blogį, stengtis niekada nenutraukti santykių ir komunikavimo.
Todėl norėčiau visus geros valios žmones pakviesti iš naujo atrasti gailestingumo galią gydyti sutraukytus santykius ir vėl grąžinti taiką bei darną į šeimas ir bendruomenes. Visi žinome, kaip senos žaizdos ir ilgai trunkantis apmaudas gali kaustyti žmones, trukdyti jiems bendrauti ir susitaikyti. Visais tokiais atvejais gailestingumas geba duoti pradžią naujam pokalbio bei dialogo būdui. Tai labai taikliai išreiškė Shakespeare’as: „Gailestingumas nėra pareiga. Jis krinta iš dangaus, kaip švelnus lietus ant žemės. Jis – dvigubas palaiminimas: palaimina tą, kuris jį teikia, ir tą, kuris priima“ (Venecijos pirklys, IV veiksmas, 1 scena).
Reikia tikėtis, kad iš gailestingumo, kuris niekada nepraranda vilties, įkvėpimo semsis ir politikos bei diplomatijos kalba. Prašau tų, kuriems tenka institucinė bei politinė atsakomybė, taip pat užduotis formuoti viešąją nuomonę, visada atsižvelgti į tai, kaip jie kalba apie kitaip manančius ar besielgiančius bei suklydusius. Nesunku pasiduoti pagundai tokiomis situacijomis pasinaudoti nepasitikėjimo, baimės, neapykantos liepsnai kurstyti. Priešingai, žmones nukreipti į susitaikymą reikia drąsos, o būtent tokia teigiama ir kūrybiška drąsa pasiūlo tikrų sprendimų seniems konfliktams užbaigti bei galimybę įgyvendinti tvarią taiką. „Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo. <...> Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5, 7. 9).
Kaip norėčiau, kad mūsų komunikavimo ir mūsų kaip Bažnyčios ganytojų tarnystės neženklintų išdidus ir išpuikėliškas triumfas dėl parblokšto priešo ir nelydėtų žeminimas tų, kuriuos pasaulis laiko nevykėliais ir išmestinais! Gailestingumas gali padėti sušvelninti gyvenimo negandas ir sušilti tiems, kurie patyrė tik nuosprendžio šaltumą. Tegu mūsų komunikavimas būna įveikiantis griežto skirstymo į nusidėjėlius ir teisiuosius logiką. Galime ir privalome teisti nuodėmės situacijas – smurtą, korupciją, išnaudojimą ir t. t., – tačiau negalime teisti asmenų, nes tik Dievas gali perskaityti, kas yra jų širdies gelmėje. Mūsų užduotis – įspėti klystantį ir pasmerkti tam tikras blogas ir neteisingas elgsenas, šitaip siekiant išlaisvinti aukas ir pakelti suklupusiuosius. Jono evangelijoje mums sakoma, kad „tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8, 32). Ta tiesa galiausiai yra pats Kristus, kurio švelnus gailestingumas yra būdo, kuriuo turėtume skelbti tiesą ir smerkti neteisingumą, matas. Mūsų pagrindinė užduotis yra patvirtinti tiesą meile (plg. Ef 4, 15). Mūsų, nusidėjėlių, širdį palytės tik su meile ištarti žodžiai, lydimi romumo ir gailestingumo. Griežti ar moralizuojantys žodžiai ir veiksmai kelia pavojų dar labiau atstumti tuos, kuriuos norime atvesti į atsivertimą ir laisvę, sustiprindami jų neigiamą nusistatymą ir gynybiškumą.
Kai kas mano, kad gailestingumu grįsta visuomenė yra nepateisinamai idealistinė arba perdėtai atlaidi. Tačiau prisiminkime pirmuosius santykių šeimoje potyrius. Tėvai mus mylėjo ir brangino labiau už tai, kas esame, nei už mūsų gebėjimus bei pasiekimus. Savaime suprantama, tėvai trokšta savo vaikams to, kas geriausia, tačiau jų meilė nepriklauso nuo tikslų pasiekimo. Tėvų namai yra vieta, kur esi visada priimtas (plg. Lk 15, 11–32). Norėčiau visus padrąsinti žmonių visuomenę laikyti ne erdve, kur tenka konkuruoti su nepažįstamais ir stengtis prasimušti, bet veikiau namais ar šeima, kur durys visada atvertos ir mėginama vienam kitą priimti.
Kad taip būtų, reikia mokėti klausytis. Komunikuoti reiškia dalytis, o dalijimasis reikalauja klausymosi, priėmimo. Klausytis yra daug daugiau nei girdėti. Girdėjimas susijęs su informacijos sritimi; klausymasis, priešingai, kreipia į komunikavimą ir reikalauja artumo. Klausymasis įgalina mus pasirinkti teisingą nuostatą, išeinant iš ramios žiūrovo, naudotojo ir vartotojo būklės. Klausytis taip reiškia gebėti dalytis klausimais ir abejonėmis, žengti petys į petį, atsisakyti bet kokio įsivaizdavimo, kad esi visagalis, ir savo gebėjimus bei dovanas nuolankiai palenkti bendrojo gėrio tarnybai.
Klausytis niekada nėra lengva. Kartais patogiau apsimesti kurčiam. Klausytis – tai rodyti dėmesį kito žodžiams, trokšti juos suprasti, įvertinti, gerbti, sergėti. Klausantis vyksta savotiška kankinystė, saviauka, ja pakartojame Mozės šventąjį veiksmą priešais degantį krūmą: ant susitikimo su kitu, kuris su manimi kalba, „šventosios žemės“ turime nusiauti sandalus (plg. Iš 3, 5). Mokėti klausytis yra didžiulė malonė, dovana, kurios būtina šauktis, kad galėtum ja naudotis, ją praktikuoti.
Visiškai žmogiškos komunikavimo formos gali būti ir elektroninis paštas, sms, socialiniai tinklai ir chat. Komunikavimo autentiškumą lemia ne technologija, bet žmogaus širdis ir jo gebėjimas tinkamai naudotis turimomis priemonėmis. Socialiniai tinklai gali ne tik palengvinti bendravimą ir skatinti visuomenės gėrį, bet ir didinti poliarizaciją bei susiskaldymą tarp asmenų ir grupių. Skaitmeninė sritis yra aikštė, susitikimo vieta, kur galima paglostyti ar sužeisti, prasmingai diskutuoti ar morališkai linčiuoti. Meldžiu, kad Jubiliejaus metai, išgyvenami gailestingumo dvasia, padarytų mus „atviresnius dialogui, kad geriau vienas kitą pažintume ir suprastume“, kad panaikintų „visas užsisklendimo bei nepagarbos formas“ ir išvytų „visas smurto ir diskriminacijos formas“ (Misericordiae vultus, 23). Tinkluose irgi kuriasi tikra pilietija. Prieigą prie skaitmeninių tinklų lydi atsakomybė už kitą; tas kitas yra nematomas, bet realus, o jo kilnumas gerbtinas. Tinklus galima gerai panaudoti sveikai ir dalijimuisi atvirai visuomenei ugdyti.
Komunikavimas, jo vietos ir priemonės praplėtė daugybės žmonių horizontą. Tai – ir Dievo dovana, ir didelė atsakomybė. Šią komunikavimo galią norėčiau apibrėžti kaip „artumą“. Komunikavimo ir gailestingumo susitikimas vaisingas tiek, kiek pagimdo artumą, priimantį, guodžiantį, gydantį, lydintį kitą bei drauge su juo švenčiantį. Gailestingai komunikuoti susiskaldžiusiame, fragmentuotame, poliarizuotame pasaulyje reiškia prisidėti prie sveiko, laisvo ir solidaraus artumo tarp Dievo vaikų ir žmonių šeimos brolių bei seserų.
Vatikanas, 2016 m. sausio 24 d.
PRANCIŠKUS
